Akvakultūros vandens kokybės tyrimo programa
Pratarmė
Pagrindiniai akvakultūros pramonėje stebimi cheminiai rodikliai daugiausia yra susiję su ištirpusio deguonies, pH, amoniako azoto, nitritų, vandenilio sulfido, bendrojo šarmingumo ir bendro kietumo vandens telkiniuose matavimais.
Ištirpęs deguonis (LDO) reiškia molekulinį deguonį, ištirpintą ore vandenyje. Ištirpusio deguonies kiekis vandenyje yra glaudžiai susijęs su deguonies daliniu slėgiu ore ir vandens temperatūra. Natūraliomis aplinkybėmis deguonies kiekis ore beveik nesikeičia, todėl pagrindinis veiksnys yra vandens temperatūra. Kuo žemesnė vandens temperatūra, tuo didesnis ištirpusio deguonies kiekis vandenyje. Vandenyje ištirpusio deguonies kiekis yra rodiklis, kuriuo matuojamas vandens telkinio savaiminio apsivalymo gebėjimas, taip pat svarbus rodiklis norint įvertinti, ar dirbamas vandens telkinys tinka vandens gyvūnų augimui. Ištirpusio deguonies ir maisto suvartojimas: Ištirpusio deguonies kiekis viršija 5 mg / L, žuvys valgo paprastai; Ištirpusio deguonies kiekis sumažėja iki 4 mg / L, žuvų suvartojimas sumažėja 13%; Ištirpusio deguonies kiekis sumažėja iki 2 mg / L, žuvų suvartojimas sumažėja 5 4%, prasidėjo augimo sąstingis, plūduriuojančios galvos fenomenas; ištirpusio deguonies kiekis sumažėjo iki 1 mg / L, žuvys ir krevetės iš esmės nevalgė, o plūduriavo iš vandens, sudarydamos plūduriuojančios galvos fenomeną; ištirpusio deguonies sumažėjo iki 0. 5 mg / L, žuvys ir krevetės Jie visi uždus ir per kelias valandas mirs.
PH vertė yra vandens rūgštingumo ir šarmingumo matavimo vertė, dar žinoma kaip vandenilio jonų koncentracijos indeksas. pH yra svarbus pagrindas atspindėti dumblių sudėtį ir aktyvumą, vandens kokybės veiksnių stabilumą ir organinę taršą tvenkinio dugne, taip pat yra svarbus vandens kokybės rodiklis. Vieną. pH daro įtaką anglies šaltiniui ir mikroelementų aktyvumui vandens telkinyje, vandens gyvūnų fiziologinėms funkcijoms ir biologinei mikroekologijos sudėčiai, kurią visada vertino ūkininkai.
Akvakultūroje tinkamas pH intervalas daugumai gėlavandenių vandens gyvūnų yra 6. 5-9,0, o tinkamiausias pH diapazonas yra 7. 5-8. 5 silpnai šarminiams vandens telkiniams. . Kai vandens telkinio pH vertė yra mažesnė nei 7, ji yra rūgštinė, o žemiau 5 - stipri.
Didelės pH vertės mechanizmas ir pavojai: Dumblių pervargimas ir dauginimasis vandenyje sunaudoja daug anglies šaltinio (anglies dioksido), todėl vandens telkinio PH vertė sparčiai didėja (per didelis fotosintetinių bakterijų augimas ir dauginimasis taip pat sukels PH vertė turėtų pakilti). PH vertė yra palyginti aukšta. Amonio azotas egzistuoja kaip amoniako molekulinis azotas vandens telkinyje, kuris padidina amoniako azoto toksiškumą. Be to, vandens kokybė, turinti didelę PH vertę, daro žiaurų poveikį žiaunų audiniams.
Žemos pH vertės mechanizmas ir žala: Vandens telkinys yra netoksiškas, o vandens telkinyje yra per daug organinių medžiagų. Vykstant anaerobinėms bakterijoms fermentuojant anaerobiniu būdu, susidaro didelis kiekis organinių rūgščių, dėl kurių vandens telkinio pH vertė yra maža. PH yra žemas, patogeninės bakterijos dauginasi, padidėja vandenilio sulfido toksiškumas.
Amoniako azotas, normali akvakultūros vandens kokybė yra mažesnė nei 0. 2 mg / L. Amoniako azotas daugiausia susidaro dėl biologinio kvėpavimo ir azoto šaltinių organinių medžiagų (tokių kaip masalas, vandens gyvūnų ekskrementai, per didelis tręšimas, planktonas). lavonai ir kt.) veikiant mikroorganizmams. produktas. Molekulinis amoniakas yra gana toksiškas, o joninis amonis - netoksiškas. Dviejų santykis priklauso nuo vandens pH ir temperatūros. Esant aukštai pH ir aukštai temperatūrai, molekulinio amoniako santykis yra didesnis.
Žuvų ir krevečių apsinuodijimo amoniaku simptomai yra skirtingi. Jei ūmus apsinuodijimas gali sukelti dusulį, plūduriuojantis galvos tvenkinys ir greitai mirs; jei lėtinis apsinuodijimas, gali atsirasti šie nenormalūs reiškiniai:
Gali trukdyti žuvų ir krevečių osmosinio slėgio reguliavimo sistemai.
Žuvų ir krevečių žiaunų gleivinę nesunku sunaikinti.
Tai sumažins kraujo baltymų deguonies pernešimo galimybes, pasireiškiančias anoreksija, šonu, lėtu plaukimu, o rimtais atvejais - baseinais ir plūduriuojančiomis galvutėmis.
Nitritui, akvakultūros vandeniui reikia nitrito< 0.="" 01="" mg="" l.="" nitritas="" yra="" tarpinis="" produktas,="" susidarantis="" keičiant="" amoniako="" azotą="" į="" nitratą.="" anoksinėmis="" sąlygomis="" sunku="" nitritą="" paversti="" nitratu.="" todėl="" nitritas="" kaupiasi="" daugiausia="" dėl="" tvenkinyje="" mažai="" ištirpusio="" deguonies.="" nitritas="" yra="" labai="" toksiškas="" ūkiuose="" auginamiems="" gyvūnams="" ir="" yra="" pagrindinis="" veiksnys,="" sukeliantis="" sprogstamąsias="" ligas="" ūkiuose="" auginamuose="" vandenyse.="" kai="" vandens="" gyvūnai="" apsinuodija="" nitritu,="" jo="" kraujo="" baltymai="" oksiduojasi="" ir="" susidaro="" didelio="" valentingumo="" feritinas,="" dėl="" kurio="" susidaro="" tamsi="" kraujo="" spalva,="" o="" tai="" rimtai="" veikia="" jo="" deguonies="" pernešamumą.="" apsinuodijimas="" žuvimis="" ir="" krevetėmis="" nitritais="" sukels="" lėtą="" plaukimą,="" šonus,="" anoreksiją,="" tvenkinius,="" plūduriuojančias="" galvas="" ir="" kitus="" reiškinius.="" krevečių="" uodega,="" pėdos="" ir="" čiuptuvai="" yra="" linkę="" į="" paraudimo="">
Vandenilio sulfidui, akvakultūros vandeniui reikia vandenilio sulfido< 0.="" 2="" mg="">
Anoksinėmis sąlygomis jis gaunamas anaerobiniu būdu skaidydamas sieros turinčias organines medžiagas masale ar išmatose. Vandenilio sulfidas gali susijungti su nuosėdose esančiomis metalų druskomis ir sukelti sulfidą, dėl kurio nuosėdos tampa juodos. Nesvarbu, ar tvenkinio vandenilio sulfidas viršija standartą, paprasčiausias sprendimo standartas yra tas, ar tvenkinio nuosėdose yra supuvusių kiaušinių kvapo. Vandenilio sulfidas yra labai toksiškas ir stipriai dirgina. Tai gali suerzinti ir paralyžiuoti vandens gyvūnų žiauninius audinius ir paveikti vandens gyvūnų kvėpavimą. Krevečių vandenilio sulfido apsinuodijimas pasireiškia anoreksija, neramumu ir plaukimu vandens paviršiuje.
Bendras kietumas nėra bendro požiūrio ar standarto. Paprastai manoma, kad auginant gėlavandenes įprastas žuvis, vandens telkinio kietumas yra ne mažesnis kaip 50–150 mg / L, o tinkamas gėlavandenių krevečių vandens kietumas yra didesnis nei 250 mg / l. daugumos jūros vandens kietumas yra didesnis nei 6000 mg / L CaCO 3, paprastai nereikia jaudintis dėl vandens telkinių kietumo jūros vandens aplinkoje. Pagal daugumos vandens gyvūnų poreikius akvakultūroje.
Bendro šarmingumo diapazonas paprastai yra 75–200 mg / l. Mažiausias jūrinės akvakultūros krevečių šarmingumo reikalavimas yra 100 ppm. Geriau padidinti vaikų darželiuose naudojamo vandens bendrą šarmingumą daugiau kaip 120 mg / l. Per žemas vandens telkinio našumas ir prastos buferinės savybės. Tačiau bendras vandens telkinio šarmingumas neturėtų būti per didelis, daugiau nei 500 mg / l yra toksiškas vandens gyvūnams.
